temperamentas

temperamentas statusas T sritis švietimas apibrėžtis Kompleksas pastovių psichinės veiklos savybių, apibūdinančių jos dinamiką, intensyvumą ir išraišką. Jau V a. pr. Kr. Hipokratas išskyrė keturių tipų temperamentus: sangviniką, choleriką, flegmatiką ir melancholiką. Šių tipų charakteristikos dabar papildytos ir naudojamos patiems bendriausiems žmogaus veiklos ir elgesio dinaminiams bruožams apibūdinti. I. Pavlovas nustatė nervinį temperamentų pagrindą: sangviniką siejo su stipriu, pusiausviru, paslankiu nervų tipu, choleriką – su stipriu, bet nepusiausviru, flegmatiką – su stipriu, pusiausviru, bet nepaslankiu ir melancholiką – su silpnu nervų tipu. Temperamentas apibūdina asmenybės veiklos stilių, ypač jos dinamines savybes – tempą, aktyvumą, elgesio paslankumą ar rigidiškumą, linkimą į save (introversija) ar į išorę (ekstraversija), jautrumą. Jis gali turėti teigiamą arba neigiamą poveikį asmenybės vystymuisi atsižvelgiant į tai, kaip ugdomas. Sangvinikui yra pavojus tapti paviršutiniškam, nerūpestingam, cholerikui – grubiam, išsišokėliui, flegmatikui – tingiam, melancholikui – pernelyg jautriam sau. Ugdant teigiamąsias temperamento puses, sangvinikas gali tapti aktyviu veikėju, pastabiu mąstytoju, greitos orientacijos žmogumi, cholerikas – energingu darbuotoju, flegmatikas – giliai mąstančiu, melancholikas – jautriu žmogumi. Temperamentas turi didelę reikšmę charakterio formavimui. kilmė lot. temperamentum – saikingumas, darnumas, reikiamas visumos dalių santykis